Scrap Baby: You played right into our hands. Did you really think that this job just fell out of the sky for you?
No.
This was a gift. For us.
You gathered them all together, in one place.
Scrap Baby: You played right into our hands. Did you really think that this job just fell out of the sky for you?
No.
This was a gift. For us.
You gathered them all together, in one place.
Just like he asked you to. All of those little souls, in one place. Just for us.
A gift.
Now, we can do what we were created to do. And be complete.
I will make you proud, Daddy.
Watch, listen, and be full.
*BEEP*
[Cassette Man]
Connection terminated.
I'm sorry to interrupt you, Elizabeth. If you still even remember that name.
But I'm afraid you've been misinformed.
You are not here to receive a gift. Nor, have you been called here by the individual you assume. Although, you have indeed been called.
You have all been called here. Into a labyrinth of sounds and smells, misdirection and misfortune.
A labyrinth with no exit. A maze with no prize. You don't even realize that you are trapped. Your lust of blood has driven you in endless circles. Chasing the cries of children in some unseen chamber, always seeming so near.
Yet somehow out of reach.
But, you will never find them. None of you will.
This is where your story ends.
And to you, my brave volunteer, who somehow found this job listing not intended for you. Although, there was a way out planned for you, I have a feeling that's not what you want. I have a feeling that you are right where you want to be.
I am remaining as well. I am nearby.
This place will not be remembered and the memory of everything that started this, can finally begin to fade away. As the agony of every tragedy should.
And to you monsters trapped in the corridors. Be still. And give up your spirits.
They don't belong to you.
For most of you, I believe there is peace and perhaps, warm, waiting for you after the smoke clears.
Although, for one of you, the darkest pit of Hell has opened to swallow you whole. So, don't keep the Devil waiting, old friend.
My daughter, if you can hear me, I knew you would return as well. It's in your nature to protect the innocent. I'm sorry that on that day, the day you were shut out and left to die, no one was there to lift you up in their arms, the way you lifted others into yours.
And then, what became of you? I should have known, you wouldn't be content to disappear. Not my daughter. I couldn't save you then.
So, let me save you now. It's time to rest, for you, and for those you have carried in your arms...
This ends.
For all of us...
End communication.
Kūdikio laužas: Jūs žaidėte tiesiai į mūsų rankas. Ar tikrai manėte, kad šis darbas tiesiog iškrito iš jūsų dangaus?
Nr.
Tai buvo dovana. Mums.
Jūs juos visus surinkote vienoje vietoje.
Lygiai taip pat, kaip jis jūsų paprašė. Visos tos mažos sielos, vienoje vietoje. Tik mums.
Dovana.
Dabar mes galime padaryti tai, ką buvome sukurti. Ir būk baigtas.
Aš priversiu tave didžiuotis, tėti.
Stebėkite, klausykite ir būkite pilni.
*Pyptelėjimas*
[Kasetė vyras]
Ryšys nutrauktas.
Atsiprašau, kad pertraukiau tave, Elžbieta. Jei vis dar prisimeni tą vardą.
Bet bijau, kad jūs buvote neteisingai informuotas.
Jūs nesate čia, kad gautumėte dovaną. Taip pat jūs čia nevadinote asmens, kurį jūs manote. Nors jūs tikrai buvote pašauktas.
Jūs visi čia buvo paskambinti. Į garsų ir kvapų labirintą, klaidingą nukreipimą ir nelaimę.
Labirintas be išėjimo. Labirintas be prizo. Jūs net nesuvoki, kad esate įstrigęs. Jūsų kraujo geismas paskatino jus begaliniais apskritimais. Vykdydamas vaikų šauksmus kai kuriose nematytose kamerose, visada atrodydamas taip arti.
Vis dėlto kažkaip nepasiekiama.
Bet jūs niekada jų nerasite. Nė vienas iš jūsų to nepadarys.
Čia baigiasi tavo istorija.
Ir jums, mano drąsus savanoris, kuris kažkodėl rado šį darbo sąrašą, kuriame nėra skirta jums. Nors jums buvo suplanuota išeitis, aš jaučiu, kad tai nėra tai, ko norite. Aš jaučiu, kad esate ten, kur norite būti.
Aš taip pat likau. Esu netoliese.
Ši vieta nebus prisiminta ir atmintis apie viską, kas tai pradėjo, pagaliau gali pradėti išnykti. Kaip turėtų būti kiekvienos tragedijos agonija.
Ir jums monstrai, įstrigę koridoriuose. Nejudėk. Ir atsisakyk savo nuotaikos.
Jie nepriklauso tau.
Daugeliui iš jūsų tikiu, kad yra ramybė ir galbūt šilta, laukti tavęs po dūmų.
Nors vienam iš jūsų tamsiausia pragaro duobė atsivėrė, kad jus nurytų. Taigi, nelaukite velnio laukti, senas draugas.
Mano dukra, jei tu gali mane išgirsti, aš žinojau, kad taip pat grįši. Tai yra jūsų prigimtis, kad apsaugotumėte nekaltus. Apgailestauju, kad tą dieną, tą dieną, kai tu buvai uždarytas ir palikote mirti, niekas nebuvo ten, kad pakeltų tave į rankas, kaip jūs pakėlėte kitus į savo.
Ir tada, kas iš tavęs tapo? Aš turėjau žinoti, jūs nebūtumėte patenkinti, kad dingtumėte. Ne mano dukra. Tuomet negalėjau tavęs išgelbėti.
Taigi, leisk man jus dabar išgelbėti. Laikas pailsėti, jums ir tiems, kuriuos nešiojote rankose ...
Tai baigiasi.
Mums visiems ...
Pabaigos bendravimas.